Papildykite kuro baką

Apie mane,
Esu Tadas Gelžinis, man 31 metai. Sako, kad trisdešimtmetis ir yra tas laikas, kai žmogus ima permąstyti savo
gyvenimo prasmę ir ieškoti jos.

Gimiau Klaipėdoje, kur ir užaugau. Esu vandens ir gamtos vaikis, visos vasaros buvo praleistos ant smėlio prie
jūros. Natūralu, pirmosios svajonės buvo susijusios su gyvenimu šiltuose kraštuose prie vandens, kad visus metus
galėčiau mėgautis šia gamtos dovana. Bręstant svajonės augo ir aš nebeapsiribojau viena vieta prie jūros su
šiltu klimatu – norėjau pamatyti visą pasaulį.

Per savo ne itin ilgą gyvenimą spėjau pamatyti apie 30 šalių. Nesu buvęs Pietų Amerikoje, todėl labiausiai
laukiu, kol galėsiu aplankyti ten esančias šalis, jų gamtą, grožį. Kaip tikram gamtos vaikui man labiausiai
patinka pasileisti į nuotykį ir pamatyti laukinę gamtą: kalnus, jūras, ežerus, miškus, gyvūniją. Esu
lengvai bendraujantis, todėl susitikimai ir pažintys su naujais žmonėmis yra vienas iš įdomiausių
būdų susipažinti su vietine kultūra. Mėgstu išbandyti naujus patiekalus ir vietinę virtuvę,
nebūtinai švariuose restoranuose – kartais skaniau būna tai, kas pagaminta gatvėje.
Jei nebijai prisiimti šiek tiek rizikos, už tai gali būti gausiai apdovanotas.

Motociklai mane žavėjo nuo pat vaikystės – pradžioje jie atrodė labiau kaip
savotiškas išskirtinumas, vėliau kaip laisvės kelyje simbolis, nes gali
važiuoti tokiais keliais ir vietomis, kur kitomis transporto priemonėmis
sunkiai pravažiuosi. Pats važinėtis motociklais pradėjau prieš trejus
metus – pirmiausia pas dėdę sodyboje enduro motociklu, kuris leido
važiuoti bekele, išbandyti sunkiai pravažiuojamas vietas ir būti apsuptam
laukinės gamtos. Mėgstu keliauti vienas – tai suteikia daugiau galimybių
pasirinkti norimą maršrutą, tempą, galų gale pabūti su savimi – apmąstyti
sau keliamus tikslus,iššūkius, savo gyvenimo maršrutą.
Nepameluosiu pasakęs, kad visi mano pomėgiai yra susiję su aktyvia veikla. Dabar net pačiam nuostabą kelia, kiek daug laiko esu atidavęs sportui: nuo vaikystės žaidžiu krepšinį, mėgstu bėgioti gamtoje, gyvendamas Kopenhagoje išmokau žaisti skvošą, prieš kelerius metus pradėjau užsiiminėti jėgos aitvarų sportu. Žiemą su draugais važiuojame slidinėti – su snieglente draugauju kokius septynerius metus. Matyt, viso to man dar negana, tai susigundau ir šuoliais parašiutu bei virve.
Leisdamasis į šią kelionę nemeluosiu jums, kad esu pakvaišęs optimistas – realiai suvokiu visus galimus pavojus. Nerimauju dėl avarijų, gedimų, vagysčių ir ar dar ko nenumatyto. Suprantu, kad važiavimo bekele patirtis dar nėra didelė, nesu mechanikos specas, nemoku ispanų kalbos. Tačiau trumpą laiką pagyvenęs kitoje kultūroje gavau didelę dovaną – supratau, kad mąstyti pozityviau, suvokti, kad ne viskas tavo rankose, reiškia būti sėkmingesniu.
Dažnai žmonės net nesusimąsto, kaip ne nuo jų, o nuo įvairių aplinkybių priklauso situacija, tad geriau mąstyti teigiamai.
Be to, esu užsispyręs – viską, ką pasiekiau gyvenime, pasiekiau daugiausia dėl to, kad nepabijojau pasiryžti įgyvendinti savo
svajonių ir sumanymų.

Mane labai įkvepia drąsūs ir iššūkių nebijantys lietuviai, kurie sugebėjo perlipti per savo baimės tiltą ir
įvykdyti tai, apie ką kiti tik svajoja: Atlantą šturmavę Darius ir Girėnas, aukščiausiose visų žemynų
viršukalnėse trispalvę iškėlęs alpinistas Vladas Vitkauskas, pasaulio vandenynus skrodusi „Ambersail“
komanda“ ir motociklininkai, keliavę po pasaulį ir pačias tolimiausias vietas planetoje – Matas
Šalčius, Antanas Poška.

Žinau, kad šioje kelionėje mane tvirtai palaikys šeima, draugai ir žemaitiškas
užsispyrimas, taip pat viliuosi, jog ir visi Lietuvos žmonės. Labiausiai noriu,
kad kuo daugiau lietuvių, kad ir kur jie būtų, atrastų savo vietą šioje misijoje
ir pasijustų tarsi keliaujantys kartu. Kad tai visiems taptų įdomia ir
įkvepiančia kelione.